Saulės prieverpstė

Albinui Šileikai

Mūsų žemė – viena,

Viena saulelė – danguje,

Kaip mėlynos našlaitės

Aptvertuose darželiuose,

O mes vis piešiame,

Skaptuojame ant medžio

Bent kelias saules,

Bet smeigiame į vieną žemę,

Lyg vieną širdį,

Kas tiktai yra joje...

Tai – medžio atmaina

Ir naujas jo gyvenimas

Saulutės šviesoje.

Aukštai gal net ir žvaigždės verpia,

Kaip mūsų senolė

Naktį,

Prie balanos,

Žibalinės lempos

Vaikaičių spiečiaus

Apsuptyje.