Einu
pasivaikščioti pramintais takeliais. Čia nuo studijų laikų
įmintos pėdos kvepia žolėmis, nematomai žydi paparčiai...Dažnai
pažvelgiu į Žvėryno pusę, kur dviejų aukštų namas, nes ten
gyveno mano meilė. Viskas sava, miela, net tas kalnelis.... Kitas,
labai status, dabar jau apaugęs krūmais, nuo kurio per fizinio
pamokas visos bijodavome leistis, bet įveikėme, nes dėstytojas
Karoblis gąsdino, kad nepasirašys įskaitos...
Vėliau,
kai apsigyvenome Šeškinėje, čia atsivesdavau savo mažuosius,
pradėjome nuo mažos kalvelės leistis, po to ir nuo to paties
stataus kalno. Atsivesdavau ir būrį mokinių, visi kalnelius
prisimename rudenį, žiemą ir pavasarį, o vasarą – kažkur,
kiekvienas sau...Rašė pasakas namuose...Dabar dar susitinku čia
savo mokines. Žiūrime į jau aukštus, mūsų sodintus beržus...
Pakalbinu
ir nepažįstamus senukus, močiutes su mažais vaikeliais - visi
tokie malonūs, gal todėl, kad mūsų bendros pėdos. Sutikau ir
kaunietę lietuvių kalbos mokytoją su mergytėmis. Telefone
susirado mano „Eiles“ ir nustebo:“Kiek daug parašyta, viskas
tikra“...Dar pavarčiusi paklausė:“Kiek jau knygų išleidote?“
Visada atrodo keistas šis klausimas. „Iš ko? Iš mokytojos
pensijos?“ Abi nusišypsojome.
Tiek
to, bet liko pėdos.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą