Tai
kas, kad mes žili...
Daug
kelio nueita,
Gal
vėjas mus pašiaušė,
Šalna
pakando mūsų žiedelius,
Bet
vis dar laukiame,
Kad
atsistos anūkai,
Patys
peržengs slenkstį,
Paduos
mums lazdą,
Kai
nieko šalia nebebus...
Dėkokim
Dievui ir likimui
Už
kažkada mūvėtus
Aukso
žiedelius,
Nes
jie – mūsų gyvenime
Gražiausi
už visus
Lauko
žiedus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą