Praregėjimai

Nesmagios kalbos ir paradai,

Kada – po laiko

Ir nebežino niekas,

Kur kas veda...

Kada už mirusį

Vis šaudomi saliutai,

Tarsi į dangų

Leidžiamos žinutės,

Kad niekas laiku nesuspėjo,

Gerai suprato padėtį,

Drebėjo...

Dažnai ligonį net iš lovos kelia,

Kad eitų ir be sąmonės

Į doros kelią,

Neštųsi savo kryželį,

Kai šis jau nieko nebegali...

Kas tai?

Gal gėdos jausmas varo?

Bejėgiai mes,

Kaip šunys dvaro?