Kodėl
dar bijome akių,
Kurios
jau nieko nebemato,
Jas
visada užmerkiame,
Nors
buvo tokios artimos...
Žiūrėjome
į dangų,
Į
tyrą vandenį,
Kada
sėdėjome kojas įmerkę,
Riedėjo
vis nuo mūsų ratilai,
Ribėjo
akyse
Kas
dieną naujos erčios...
Ir
iki šiol viską matau,
Tarsi
abu žiūrėtume
Gėlių
ir medžių akimis
Nuo
gimtos žemės
Tik į
dangų.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą