Turiu
gamtos namus,
Kuriuose
visada gražu,
Jie
papuošti bijūnais,
Lapais
rasakilos...
Po
jais – ramu,
Rasa
nuo ryto
Iki
pat vidurnakčio,
Gali
savo širdies klausytis
Ligi
kitos aušros,
Kaip
upelis srovena...
Nepastebėjau
ir užmyniau
Mažą
sraigę,
Sutraškėjo
jos namai
Ir
baigėsi gyvenimas...
Sustojau,
pravirkau,
Net
smilgos susiūbavo,
O ant
takelio – slenkstis,
Šimtmečių
akmuo,
Per
jį buvo gi perkopusi
Mažytė
mano...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą