Vertybės
Mažas vaikas
niekada negalvoja apie save, jis tik stebi suaugusius, už jį
vyresnius. Nesmerkia, nekaltina, nes neturi patirties ir negali
palyginti. Yra net terminas – jauniausio vaiko sindromas.
Kai augau, mačiau
tik savo artimuosius, kurie buvo daug didesni, savarankiški, kaip
tada atrodė, neklystantys. Kaip elgėsi, negalvojau...Tik paauglė
pradėjau kariauti dėl vietos po saule. Mokykloje atrodėme visi
lygūs, bet buvo miestelio vaikų, kurie geriau aprengti, gyveno savo
namuose, o ne bendrabutyje, kur sapnavau artimuosius...Draugus
rinkausi ne iš klasės, bet prie širdies buvo tie, kuriuos mačiau
šalia, dieną ir naktį...Gal ne aš rinkausi žmones, bet jie
rinkosi. Instinktyviai jaučiau kažkokią atskirtį, kad neverta
geresnio gyvenimo, nors labai stengiausi įtikti, padėti negalvodama
apie save...Vis dar negalvodama. Esi mažesnė už kitus, nors visi –
vienmečiai.
Nevertas...Ko
nevertas? Pradėjau suprasti, kai kartą vienas to paties bendrabučio
draugas, kai jau buvau studentė, nužvelgė mano pačios siūtą
paltą ir pasakė:“Kaip tu atrodai? Žiūrėk, kitos pasidažiusios,
šukuosenos kirpykloje“...
O aš išlydėdavau
drauges į šokius ir visas kambario, net kurso drauges sušukuodavau,
pati likdavau ir skaitydavau, rašydavau sau eiles apie meilę ir
namiškius, takelius, kuriais bėgdavau pas juos, kai galėdavau
parvažiuoti. Negalvojau ir tada, ko verta. Išrinko draugai,
tiksliau, draugės, seniūne, nes vyrai kurse buvo tik du, nelabai ką
ir įsimylėsi. Turėjau lankyti kiekvieną paskaitą, vesti
lankomumo žurnalą ir duoti dėstytojams, kad pasirašytų. Juos
turbūt dekanas vertino...
Turėjau vaikystės
meilę, todėl ir nereikėjo nieko daugiau, ištekėjau po keliolikos
metų už jo ir labai vertinau savo šeimą. Dar kažkada
perskaičiau, kad geriau mirk, bet nebučiuok nemylėdamas...Įsikaliau
į galvą iki šių dienų, suprantu, kad tai - didžiulė vertybė.
Daug ką reikėjo iš naujo įvertinti...Netgi save.
Po daugybės
sukrėtimų ir praradimų atradau kitą posakį, kad žmogus vertas
tiek, kiek save vertina. Gal kažkur girdėjau ar skaičiau,
neprisimenu...
Įvertinkite.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą