Vakar
neskubėjau,
Prižiūrėjau
vėją,
Kaip
jis žiedus barstė,
Nieko
negailėjo...
Krito
liūdni lapai,
Net
mažos šakelės,
O
audra užpuolusi
Nuplėšė
ir nunešė
Visą
šaką žalią...
Šiandien
vėl nueisiu
Prie
gražaus medelio
Ir
jam pasakysiu,
Ko
man širdį gelia...
Mes
abu – vienodi,
Aš
ir tu kas dieną,
Nuo
audros nesaugo
Mūsų
niekas niekas...
Lekia,
plyšta skiedros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą