Žydi
akacijos – baltai,
Rausvai,
geltonai
Ir
byra tuo pačiu
Pirmieji
jų žiedai,
Tada
sustoji po medžiu
Ir
staiga susivoki,
Kokia
trumpa ta vasara,
Kaip
greitai laikas bėga,
Lyg
paskutinį kartą
Tokią
pūgą pamatai...
Guli
prie tako tūkstančiai
Ir
nebegali apeiti,
Kad
neužmintumei
Likimo
nublokštų...
O jie
tik šypsosi:
–
Žydėsim rudenėjant,
Tiktai
tu ateik...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą