Šiandien
– nelaimės
Lietuvai
diena,
Kiek
daug tą laiką matė,
Kai
vežė, trėmė
Jaunus
ir senus,
Mažus
vaikus pametę...
Nuo
savo stalo
Naktį
prikelti,
Iš
lovų ištraukti,
Kiek
ko sugriebę
Ant
pečių sau nešėsi,
O iš
paskos skubėjo
Jų
šeimos nariai,
Kad
lengvintų jų dalią,
Ar
lageriuose susiradę...
Taip
gimė atmintis
Ant
cemento maišų raštas,
Susuktas
į ritinius
Ir
tik po daugel metų
Vėl
atpasakotas,
Nors bijantis
Atėjusio pavasario,
Kaip
rinko žąsų kiaušinius,
Žvejojo
gilią žiemą
Prie
vandenyno,
Lapteve.
Iš
ten atėjo gijos,
Kraujo
lašas
Į
mano šeimą
Su
vaikaičiais.
Mindaugas Baliuka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą