Labai
mažai
Ramių,
tylių dienų, –
Dažniausiai
laike
Siaučia
vėjai,
Nudrasko
medžiui
Dar
žalius lapus,
O
šakos lūžta netgi žiemą...
Atsiveria
žaizda
Ir
laša, kapsi lašas,
Gydo
šerdį šaulė,
Nes
tai – tik skausmas,
Jį
supranta tas,
Kas
medį išaugino
Meilėje...
Oi,
dreba medis
Dėl
kiekvienos šakos,
Kažkokią
kaltę jaučia
Dėl
kiekvieno lapo...
Ar
jaučia ir tą patį
Vėjas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą