Jausmai ir protas

Kaip gera būdavo

Klampoti per pusnis,

Pajusti šalčio ranką,

Deginančią skruostą, –

Toks buvo ir pirmasis bučinys,

Klampus ir deginantis,

Ne lūpas, tik skruostą...

Po daugel metų

Paslėpiau po skarele

Pirmąjį šerkšną,

Klampojau per pusnis,

O šaltas vėjas skruostą glostė...

Pervirtau per pusė amžiaus,

Grįžulo Ratus pajutau,

Pabučiavau tave,

Nutvilkė karštis,

Protą praradau...

Plaukiu su meile širdyje

Į paskutinį uostą...

Pasivijo vėjas ir paklausė:

– Kodėl eini viena,

Gal jau tave

Šaltukas kausto?