Prabėga
vėjas,
Nupurto
pasilikusius lapus
Ir
nuogos šakos
Dangaus
prašo,
Kad
žalią samaną paliktų
Ilgai
nakčiai...
Sudreba
pilkoji,
Nes
ją pirmą pamato
Šerkšno
smaigalys,
Balta
pudra pabarsto,
Sniege
suspindi
Mažytis
miražas...
Kai
randu šaką,
Jau
nulaužtą vėjo,
Pirmiausia
liečiu samanas,
Jos –
tokios vienišos
Ir
niekada nepasikels
Ant
gyvo medžio,
O
primena sniege
Tiktai kelių spalvų koliažą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą