Nebursiu veltui

Ištiesk man savo delną,

Išbursiu ateitį,

Ką skyrė tau likimas,

O praeitis jau matosi, –

Raukšlėtos tavo rankos,

Tokios pat, kaip veidas...

Tu glostei, ką tik sutikai,

Visi dabar išmirę,

Vienų viena likai,

Dvi akys tik pro langą

Ramiai žiūri,

Jau verkti neįstengia...

Tavo delne – gyvenimas,

Su savo giliais vingiais,

Niekas nepapudruos

Ir tavo skaistaus, bet pilno

Raukšlių veido.

Paukščiu tu pakilai,

O kuo pakilsi

Į amžinybę – dangų,

Nežinau, nebursiu

Veltui.