Praradimai – šukės

Pasaugokit mane,

Galiu paslysti,

Esu tarsi stiklo taurė,

Mačiau ir krištolą,

Kai gavom dovanų

Abu vestuvėms,

Bet ilgainiui sudužo...

Per šitiek metų

Dūžta viskas,

Liko viena vaza, –

Lyg atmintis skaudi,

Dedu į ją tik smulkmenas,

O pirštai liečiasi

Į prisiminimų stiklą,

Lange, kur lietus tikšta,

Pasilieka vingiai,

Lyg nueiti keliai,

Tuštėja ir ant stalo

Manoji taurė...

Neliesk.