Nekirskit Eglių

Aš – Eglė

Lietuvos miškų,

Tik jinai – skarota,

O aš – visai nuoga,

Bet siela – dar visai žalia,

Galva, tik rudenį šarmota...

Kada visai nubals,

Žinokite – žiema,

Sniegas baltesnis už mane,

Tenai ir pasislėpsiu,

Kaip už mūro.

Gyvenimas korta –

Dama arba karalius,

Tik tūzas vieną akį turi,

Bet kerta jas visas,

Į Eglę nepažiūri...

Jei tikite dar manimi,

Neloškite savo gyvenimu,

Eglių nekirskite,

Jos jautrią širdį turi.