2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Sunokę obuoliai



Sūnau, prisimenu gerai,
Kai tu buvai mažas,
Kaip augai,
Kaip kelius nusibrozdinęs
Graudžiai verkei,
Kaip šluosčiau ašaras
Nuo tavo veido...
Kai tau skaudėjo,
Aš verkiau,
O ir dabar jaučiu,
Kada tau skauda.
Gyvenu tavimi, –
Tu – mano kraujas,
Tau obuolį skinu,
Kuris abiems brangus,
Nes tai – pirmagimio
Adomo vardas.
Bet obelis dar turi obuolių,
Ne vieną ir ne du,
Turiu ką prisiminti, –
Jūs – visada greta,
Kaip dovana brangiausia
Mamai.




Komentarų nėra: