Sunokę obuoliai

Sūnau, prisimenu gerai,

Kai tu buvai mažas,

Kaip augai,

Kaip kelius nusibrozdinęs

Graudžiai verkei,

Kaip šluosčiau ašaras

Nuo tavo veido...

Kai tau skaudėjo,

Aš verkiau,

O ir dabar jaučiu,

Kada tau skauda.

Gyvenu tavimi, –

Tu – mano kraujas,

Tau obuolį skinu,

Kuris abiems brangus,

Nes tai – pirmagimio

Adomo vardas.

Bet obelis dar turi obuolių,

Ne vieną ir ne du,

Turiu ką prisiminti, –

Jūs – visada greta,

Kaip dovana brangiausia

Mamai.