Mintis
– tai kūdikis,
Pradėtas
gal netyčia,
Užgimsta
taip staiga,
Nepriglausta
jinai pabėga
Ir
prašosi kita, trečia...
Skubu
suvystyti, pasverti,
Kiek
ji užaugo per minutę,
Kokia
jinai tikra,
Tada
skaptuoju jai lovytę
Iš
balto beržo,
Karklo
ar žilvičio pakabinu
Ploną
lingę,
Po
kuria užaugau
Su
mamytės lopšine...
Praėjo
vasara,
Pavasariui
pamojusi,
Ruduo
– toks ilgas,
Tamsūs
žiemos vakarai,
Tik
baltas sniegas
Mintyse
šešėlius pamalonina,
Prisimeni,
kas būdavo gerai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą