Susėdom su žodžiu...

Žodis, manai, įpareigoja,

Glosto, saugo,

Priverčia apmąstyti

Netgi draugą,

Kurį pažįsti nuo seniai,

Bet vis tiek artimesni būna

Savi marškiniai...

Nusivelki ir tik tada žinai,

Kuo kvepia pievos

Po kurias lakstei,

Kur įsigėrė neišplaunami

Pušies sakai,

Kaip skruzdėlynai juda

Akyse matai.

Tada ir atsisėdi

Ant seno kamieno,

Kuris žaliavo kažkada,

O dabar tu su juo

Esi vienas.

Ir žodžiai patys,

Tarsi lapai byra,

Neįsipareigojantys net pačiai

Mūzai – lyrai...