Kol
vieni aslą šluodavo,
Kiti
minkštus gaminosi,
Praeina
šimtmetis,
Asla
– jau nebe asla,
Medinės
bąla grindys,
Raštais
išmargintos
Čia
stovi kraičio skrynios.
Kas
šimtmetį užklumpa
Toks
brangymetis,
Kad
laiko net išklypusius,
Nuzulinta
gelumbė – neišmeta.
Nuo
seno pastebėjo
Gudrūs
antikvarai,
Supirko
po skatiką
Senus
baldus, –
Ką
paklijavo, ką nudažė,
Naują
spyruoklę pakeitė,
Dabar
į puošnių baldų
Parduotuvę
veža.
Kėdė
ir stalas – gyvenimo svarstyklės,
Įvertina
ir moka
Doleriais,
nebe skatikais,
Kai
prisėda ponas, ledi...
Bet
esi stabiliausias,
Kai
ant žemės sėdi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą