Snaigių valsas

Žiūrėk - tai snaigių šokis

Po lapkričio audros,

Ant supustytų lapų -

Balta, balta, balta

Ir žvilga žvaigždės

Ligi pat aušros...

Tu pakvietei mane,

Mums grojo vėjas valsą,

Dar šokti nemokėjau,

O pusnyse taip šalta,

Bet lūpos palietė,

Nukaito veidas

Ir šokome be ritmo...

Grok, žiemuže, grok.

Tas pabučiavimas nekaltas

Paliko žymę ant kaktos,-

Kaip mėnuo debesy

Dabar toks baltas,

O tavo rankų judesys

Man ant pečių

Sniegeliu krenta...

Šok, su manimi dar šok.

Nejau tai – paskutinis valsas?

Grok.