Juk tau sakiau tada, kai pykčio dar
nebuvo,
Kada dangus atvėrė sutemas tamsias;
Taip ir gyveno žmonės, kai turtų
neturėjo,-
Vienas kito nelietė, nes pavydėti
nemokėjo,
Už skolą užmokėdavo tik šeimos
kišene.
Pastatė taip miestus, kelius per
kalnus tiesė,
Kad sugrąžintų iš Olimpo savo
svajones,
Kiekvienas žodis tada būtų
ištesėtas,
Bet sau karaliai per kitų vergovę,
Pastatė aukštesnes, negu kalnai,
piramides.
Ir taip, vos gimęs, turi jam paskirtą
vietą,
Niekas karaliumi nebus jau niekada,
Jeigu jo turtai dar nepasiekė tokio
Olimpo,
Kad pastatytų bokštą net
pavaldiniams.
Kitais laikais, manai, gimei, deja...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą