Kai niekas rašto neturėjo,
Vis tiek buvo laiškai;
Keliavo ir keliavo
Visi iš vieno krašto -
Į vasarą, kur šilta,
Kur maistas, ten gerai.
Sudegino, kas krito,
Kad jų nerištų
Protėvių kapai...
Paskui paukščius ir žvėris,
Žemėlapius žvaigždžių
Vis rašė strėlėmis -
Tai Šaulio ženklą piešė
Ir visada regėjo
Nematomas akis,
Kuris pasaulį tvėrė -
Be rašto, be gaidų...
Atidavė save kūrėjas;
Mintis – tai paskutinį gėrį,-
Kurias mes turime abu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą