Giminės

Užuojauta mirus

Eleonorai Pranckevičiūtei - Paulauskienei

Gimtine mano,

Kraštas Anykščių,

Kiek daug apie tave rašiau,

Kaip Šventąją minėjau.

O kur dar bokštai

Ir bažnyčia ant jos kranto,

Kada į atlaidus vis ėjome?

Visi šaltiniai -

Iš žalių miškų...

O kur dar ežerėliai?

Į juos ir suteka viltis,

Kad jau pakilome

Ir sieloje jau prisikėlėme.

Kur giminių kapai?

Užuojautos netyla,-

Vis eina vieni pas kitus,

Tampa tenai nebylūs.

Ten artimieji ilsisi

Ir pusseserės, kiti giminės,

Kai nebėra šaknų,

Upeliai kaip varpai nutyla...