Mačiau ir matė
Net mano mažieji
Kritusį žalsvą paukštelį;
Gal jis atsitrenkė į langą,
Kurio niekas neatvėrė,
Gal jam nepadavė
Ir niekas nepabėrė trupinių,-
Gulėjo jis ant sniego,
O plunksnelės dar virpėjo
Nuo vėjo sūkurių.
Sparneliai skristi
Jau nebegalėjo
Ir niekad nebeskris...
Nejaugi nežinai,
Kaip jis gyvent norėjo,
Kaip pats augino vaikelius
Ir nešė paskutinį trupinį
Į savo mažą trobą,
Maitino mažylius...
Gyvenimas net jo nepagailėjo -
Oi, sniegas šaltas,
Nejautrus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą