Keičiasi
kartos, –
Seni
tėvų sodybas lanko,
Stogus
lopo,
Prižiūri
seną sodą,
Sutvarko
radę,
Kur
nulaužta šaka,
O
vėtra toliau skrodžia
Siūbuoja
iš liemens…
Senų
– nostalgija gimtinei, –
Ten
gimė ir užaugo
Jodami
ant lazdos,
O jau
kitos kartos jaunimui
Namai
tie – svetimi,
Kaip
lapas rudeninis,
Iš
pasakų šalies siužetas,
Nes
kitur jie gimę,
Jau
iš vadovėlių,
Mokslus
krimtę,
Nekrito
jiems po kojų obuoliai…
Kas
sena, niekam neįpirši
Ir
neieškok vienos tiesos, –
Ją
sugalvojome tik mes,
Tiek
buvo žemėje išminčių,
O
taip mažai kas keičiasi
Dar
nuo to laiko,
Kai
buvo pirmas žodis
Ir
pradžių pradžia…
Nukrito
obuolys
Prie
sodo obelies,
Sudžiuvo
ant šakos,
Likimas
jo – toks pats, –
Vėl
žeme pavirto,
Po
daugel metų nebelieka ir obels...
Jaunas
žmogus neatsigręždamas
Savo
keliu nueina,
Netgi
sultingo obuolio
Nepakels.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą