Nužydėjo gėlės

Yra gėlių prie namo,

Daug žaliame dirvone

Ryškiais žiedais gėlių,

Kurių nesodinau,

Nelaisčiau, neravėjau...

Žiūriu svajodama apie takus,

Jais abu ėjome,

Varnėnai čiulba,

Kaip čiulbėję,

Neskynei ir nedovanojai

Svetimų gėlių, –

Tylėdami žiūrėjome…

Apie ką tada mąstei,

Neklausinėjau – bus laiko,

Tąkart pamaniau,

Daug bus ryte,

Daugybė žodžių atsikėlus, –

Radau išskintą veją

Dalgio ašmenų,

Užsimerkė akys

Ir nužydėjo gėlės...

Oi, paklausti nesuspėjau.