Mano gyvenimo vaizdeliai

Pabuvus audėja ir siuvėja…

Mano šeimoje buvo įprasta, o gal ir iš vargo, nes pokario žmonėms trūko visko, ne tik duonos, ko reikėdavo, pasidarydavome patys. Mažytėje tėtės sulipdytoje molinėje trobos asloje svarbiausią vietą užėmė staklės ir matuokliai, – ratelis – prie suolo, arčiau krosnies, kad verpiant galėtum prižiūrėti, ar puodas nebėga.

Šiuos darbus stebėjau ir mokiausi – tai buvo pirmoji ir gražiausia namų mokykla, – audė mama, seserys. Bet labai rūpėjo ir pačiai pabandyti. Iš pradžių mama davė prastų pakulių kuodelį – siūlas tįso, bet šiaip ne taip susivijo. Tada ir vilnų kuodelį ant prieverpstės įsmeigė – nugalėjau, tiko siūlai kojinėms ir tas numezgiau. Mačiau, kaip sesuo vėlė veltinius ir pabandžiau – tiko ir savais šlepsėjau į mokyklą. Buvau pradinukė, pamokoms laiko užteko, niekas nesikišo nė į mano mokslus ar darbus, – ką įveiksi, visam amžiui turėsi.

Austi daug neteko, nes vyresniosios nepatikėjo, – sugadinsi ir perniek visas rietimas taip sunkaus darbo. Bet mokyklos bendrabutyje audžiau tautines juosteles, beveik visiems berniukams esu padovanojusi, mergaitės irgi pasirišdavome prie uniformų. Apykakles pačios nusinerdavome, krakmolu sutvirtindavome, turėjome po kelias, nes baltas reikėjo kasdien keisti.

O ir pirmą mokyklinę uniformą pati pasisiuvau, nes sesuo jau neturėjo laiko, arė dvikinkiu – padėdavau, kad atsipūstų ir pavalgytų, paskui melžė kolūkio karvių bandą, nueidavau padėti vakare ar per vasaros atostogas. Darbas žmogų puošia, o gadina aplaidumas ne tik darbe...

Austi, siūti – tai ir darbas, ir menas. Neseniai net vieno draugo paklausiau, ar turi tą juostelę – ne, – ne madoje jas nešioti buvo ilgą laiką, pakeitė pionierių kaklaraiščiais, o vėliau ir „ šlipsais’’...

Pasisiuvau ir iš parduotuvės pirkto štapelio pirmą suknelę septintoje klasėje, kai reikėjo vakarėlyje vaidinti mokytoją. Anksčiau vis persiūdavau iš mamos ar seserų dar prieškario rūbų nenudėvėtų lopinių. Taikydavau, kad nebūtų raukšlių, atspurusių po siūlėmis, nes visada kaimynės „pagirs’’, ką pamatys negerai…

Rašau atsiminimus ar Eiles ir matau, kad giria, kad pagirtų, – taip nesmagiai jaučiuosi.

Ačiū, kad skaitote.

Ona Baliukienė