Ilgi vienatvės vakarai

Niekad neįvertini savo jausmų,

Taip ir nesužinosi,

Kokie jie galingi,

Kol nepabūni atskirtas nuo savų,

Nepamatai akių,

Kurios apšviečia trobą,

Kiekvieną širdies kertelę,

Saulės spinduliu…

Meilė sutvirtina,

Ji ir sušildo,

Į dangų pakelia,

Jauti esąs laimingas,

Koks prieš mėnesį buvai.

Kiek daug ligotų,

Tiek daug prikaustytų prie lovų,

Neaplankytų artimų senolių –

Tokia didi visų skriauda,

Kai esam atskirty

Nuo savo artimųjų,

Kiek dar bus dienų nuo šiolei,

Motinos, tėveliai,

Sesės, broliai,

Kada juos apkabinsime

Ir prisiglausime?

Jautri įaudrinta širdis

Suplazda paukšteliu,

Gal nebebus to laiko,

Koks jis buvo,

Mylimieji.