Vėjo ir minčių gūsis

Sunku pagauti vėjo gūsį,

Jis – be sparnų,

Be jokių plunksnų,

Nugena baltą debesėlį,

Pašiaušia plaukus

Ir toliau nubėga

Paskui saulę…

Sunku pagauti ant gėlės kamanę, –

Ji kruopščiai dirba

Savo kasdieninį darbą,

Paliečia kojomis dulkelę,

Prilipdo, nuneša į korį

Laukiantiems vaikeliams…

Visi taip rūpinasi

Visame ir gyvame pasaulyje, –

Tėvystė, motinystė –

Iš dangaus duota

Ir vykdo Dievo valią…

Kas žino gal ir vėjas

Turi savo vaikelių,

Jei nenurimsta bėgęs

Per visą pasaulį,

Aplink žemę, dangų?