Prie
žvakės gimdavo,
Nežiūrint
metų laiko,
Žvakes
vis uždegam per Vėlines,
Ir
laukiame stebuklo,
Kad
vėlės prakalbės,
Ateis
prie stalo,
Padengto
gyviems, –
Viena
lėkštė –
Išėjusiam
dar neseniai…
Kaštonas
žydi vieną kartą metuose,
O
kiek ten žvakių –
Raibsta
akys,
Nuskintos
laikosi neilgai,
Paskui
– nusėtos pievos,
Gatvės
– žiedlapiais,
Taip
primena senatvę, –
Atgyvenai
amželį,
Išėjai…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą