Patinka
pikti šunys,
Saugantys
namus,
Grandine
prirakinti,
Aploja
ir savus,
Kai
jaučia alkį…
Mes –
tiktai žmonės,
O
kiek mūsų piktų,
Nevargina
joks skausmas,
Bet
kaukiame…
Sutryptos
sielos
Nuo
karo laikų,
Akiduobėse
– sausa,
Išdegino
ugnis,
Gailestingumo
jausmą.
Kada
sutaikys,
Kas
„atleisk’’, – sakys,
Negrįžtantiems
iš karo lauko?
Telefono
vielos
Staugia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą