Drebulynas

Pati sėja drebulėlė

Nerimą ir skundą,

Jos vaikučiai atsibudę

Ir ta patį randa…

Visas miškas sužaliavęs,

Ant plonų stiebelių

Dreba lapai, pasakoja,

Kiek vargų, vargelių…

Kaip motulė graudulingai

Priekaištavo, barė,

Kaltės jausmas iki šiolei

Širdelę jai veria.

Kas užjaučia,

Kam čia rūpi,

Kas ką ir išduoda,

Rykštėmis tik plaka vėjas,

Liemenėlį pilką,

Po kojomis – juoda.