Vieno sodo obelis

Vis laukiu obelų žydėjimo,

Bet soduose šalna –

Dažniausias svečias,

Nebemezga tada žiedai,

Šaltyje bitės nebelanko,

Pirmiau prisikelia kenkėjai –

Musės ir drugiai –

Ir graužia žiedą, sultis geria,

Net į žievę įsisiurbia...

Kas būtų

Nors prieš dešimt metų,

Parodęs ar pasakęs,

Kad nereikės nei sodo,

Nei prie obelų išminto tako,

Atbėgę čia vaikai,

Nuo palinkusios šakos

Daugybę obuolių priskynę,

Nebedės į krepšį...

Supūsta obuoliai

Net nuo vienos obels,

Kai niekas neskina,

Klėtyse, šiaudais apkloję, nebelaiko...

Galbūt šalna pakando

Mūsų tėvų šaknį?