Daug
apkeliauta
Ir
išsaugoti vaizdai,
Žmogaus
atmintis –
Geriausias
fotoaparatas,
Kol
jo neišrado,
Piešė
ant uolų,
Labai
norėjosi pasidalinti
Su
kitais – tegu pamato
Vaikai
ir svetimi,
Koks
buvo tavo takas,
Kurį
pamatė tavo akys.
Vis
keičiasi miškai,
Užauga
jauni medžiai,
Akmuo
nudyla ir suskeldėja,
Nuslūgsta
net viršukalnės,
Kai
neatlaiko metų...
Erelis
ten, aukštai,
Susuka
lizdą, grobį neša,
Slėniuose
žydi dobilai
Ir
bičių spiečiai
Renka
medų,
Kai
iškepa duoną,
Ant
riekės jį tepa...
Oi,
paprasta, ką pamatai,
Nepaprasta,
ką kiti šneka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą