Seni pamatai

Lankau senus namus,

Kur sodai nebežydi,

Apsamanojo paskutinė kriaušė

Po išdaužtais langais,

Šulinio svirties seniai nėra,

Gal buvo, bet supuvo

Ir akmenys palindo

Po žeme – nėra,

Nieko nėra...

Baisus šis žodis,

Lyg pamėklė,

Vis prieš akis ir mintyse.

Lankau tik miške pamatus,

Seniausiai užmirštus,

Išmėtytus,

Jų net istorijos nėra.