Velykų
rytą atgimė viltis,
Kad
baigiasi ir kelias
Per
ašarų pakalnę,
Nušvis,
kaip žvakė priešaky
Ir
mano vaikų laimė...
Kasmet
piešiu ornamentus
Ant
kaišinio balto,
O jis
vis ritasi žemyn,
Žemės
trauka vis galingesnė
Kopiantiems
į dangų...
Kalbu
ir tau
Ir
dėl tavęs maldoje prašau,
Kad
degtų tau ugnelė sieloje,
Prailgintų
gyvenimą...
Už
savo žodžius
Tik
tavo tylią padėką tegaunu
Užuojautos
iš nieko
Nemaldaudama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą