Pavasarį
ir rudenį
Artojas
aria,
Apeina
savo sklypą
Laimindamas
metus,
Pataiso
biržę,
Nuo
seno sukastus ribokšlius,
Anksčiau
vadinamus kapčius.
Senelių
dirvos – jau šeimos istorija,
Kartojasi
net kraujyje vaikų,
Kasmet
įrašoma po žodį,
Jeigu
nesėji,
Dingsta
iš akių...
Ir
mūsų tėviškės dirvonai,
Molingi
ar ant smėlio
Kalnelių
geltonų,
Reikia
apeiti ir žegnoti,
Įspausti
žemėje, lyg ant duonos kepalo,
Paženklinti
kryželiu,
Kitaip
istorijoje
Bus
lapų tuščių.
Skiriu Liudui Mažyliui
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą