Pats
laikas, –
Medžiai
sprogsta,
Susirasti
beržą,
Kai
jau sulos nėra,
Ir
prisiglaudus pastovėti,
Kol
mus apgaubs
Žalia
lapų skara...
Balti
beržynai,
Rausvi
gluosniai,
Iš
karklo sukau birbynes,
Su
jomis grojau,
Kaip
mokėjau,
Net
pienės stiebas
Dažė
man lūpas...
Šiaudo
dūda – jau prabanga,
Nes
pirma sėji,
Paskui
apakėji,
Nukerti
išdžiovintą saulės,
Tada
ir muzika švelni,
Sava...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą