Donkichotas

Užsikabino stabdant laiką

Kaklaraištis už sparno

Ir stoviu išsižergęs –

Nei kilti, nei paleisti...

Išsigandau, kad vėjas,

Prisiminęs savo galią,

Ims pūsti ir malūną sukti,

Kaip atsitikdavo anądien...

Pakars prakeiktas,

Užterš ir girnas

Ir be vieno grūdo,

Mals liežuviu nemalęs,

Įtrauks ir arklį...

O ginklanešys šypsosi,

Nes jo – tik asilas.