Daug
per dieną
Pasakome
žodžių,
Kuriuos
jaučiame,
Be
kurių negalime
Ilgai
išgyventi,
O
paklausę, ką tu jauti,
Randame
ir sau atsakymą –
Meilę
širdy.
Į
nematomą meldžiamės,
Kai
palaimos prašome,
Taip
lengviau save suprasti,
Tai – būdinga visiems...
Gėlą,
netektį,
Duonos
trupinį mažą, –
Jį
matai prieš akis,
Paberi
net paskutinį,
Kad
sotesnis būt stalas
Žemės
paukščiams mažiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą