Tylios skiedros

Matei kada, kaip medį kerta?

Jo skiedros byra –

Baltos, baltos –

Ant juodos žemės,

O žiemą ir ant sniego balto,

Tarsi senos galvos,

Kurias laikas kerta...

Pavasarį nuo jų lašnoja

Rasa ar prakaitas,

Lyg nuo kieto delno,

Sula – iš klevo, beržo...

Kitų neragavau, nes tėvas sakė,

Kad labai karčios, –

Jis žino, kirto,

Net užtiško ant jo lūpų,

Kaip ir juodas vargas...

Kol gyvas medis,

Gailiai verkia,

Niekas to nejaučia, –

Rąstus išsiveža,

Trobą iš pušų surenčia,

O skiedros lieka

Nebylios...

Gal taip ir našlės verkia?