Užuojauta

Emilija Žvironienė ir Onutė Eigminienė dašinėje

Vaikystės draugė, išlikusi artima visam gyvenimui

Laukiu skambučių į duris,

Retai kas pasibeldžia,

Pasėdi, pašneka užsukę,

Išeina ir vėl lauki...

Žinau, sugrįš, pakalbins.

Būna skambučiai, gan liūdni,

Nuo artimiausių draugių, –

Mirė kaimynai, mano vyras, sako,

O buvom bendraamžiai...

Nebe ateis – išėjo su visam

Onutės Juozas,

Tik dabar jinai skambino.
Abi mes – Onos ir abiejų vyrai – Juozai,
Dabar abi mes – našlės,

Tokie sutapimai retai pasitaiko.

A+A jam

Onutė