Per
žiemą laikė
Po
pusnimi paslėpęs
Lapus
taškuotus,
Bet
vis žalius,
Kai
pašalas paleido šaknį,
Išleido
naujus daigelius...
Juose
jau pažymėta
Nauja
lemtis,
Ieškos
per Jonines
Paparčio
žiedo,
Atradę
dviese
Į
vieną susijungs,
Žiūrės
, lyg į žvaigždes,
Į
mylinčias akis...
Žiedai
– tai laikina svajonė,
O
žemė mūsų – išsiilgusi,
Vienu
viena,
Įleidau
šaknį
Ir
jau išsipildė viskas,
Ko
taip troškau,
Kai
buvau jauna, –
Vaikučių
pilna troba,
Tiek
juoko, kad svaigsta
Iki
šiol galva...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą