Taip
dažnai ašara nurieda takeliu,
Kuriuo
nebėgsiu, nesugrįšiu,
Ten
buvo ir tėvų
Didžioji
atmintis,
Vaikų
jaunystė krykštavo...
Norėjau
saugoti kelius,
Kad
ir vaikaičiai čia atklystų,
Pravertų
vienkiemio duris
Ir
savo vaikams apsakytų.
Tušti
atsiminimai, kai nėra langų,
Pro
kuriuos akys pasitiktų.
Nurieda
ašara užžėlusiu taku
Ir
pasiklysta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą