Pavasaris
– lopšinių metas
Su
šypsena tėvų,
Koks
platus baltas takas
Lape,
be paraščių.
Už
lango – vienišas Paganinis...
Kol
nenutrūkusi styga,
Melodija
– skaidri,
Pirmosios
meilės apsvaiginta
Sukasi
pora
Iš
pasakos gražios
Su
baltų žiedų puokšte
Vestuvių
valso sūkury,
Įsimenanti
uvertiūra...
O
metai bėga,
Tarsi
pabaidytos stirnos,
Kanopos
muša būgnelius
Ir
švytinčias lėkštes,
Plast
plast krūtinėje kažkas...
Oi,
dar viena neparašyta
Virpanti
nata...
Visą
simfoniją išpildo
Laiko
diriguojanti lazdelė –
Ruduo,
žiema –
Finalas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą