Kalbasi
net žuvys,
Viską
jos supranta,
Pažįsta
žmones,
Slapstosi
nuo svetimų
Ir
valgyti paprašo,
Iškyla
į paviršių,
Kada
trūksta oro,
Dalinasi
savo skausmu...
O
žmonės kuriasi
Sau
aureoles,
Užsideda
paveldimas karūnas,
Galiūnai
stveria ginklą,
Vienas
kitą griauna,
Paplūsta
žemė
Net
ir vandenys krauju,
Tvirtovės
tampa
Kalėjimais
savų,
Tuo
pačiu stato ir šventoves,
Iš
kurių kyla maldos
Ir
palaimina naujus žygius...
Būsiu
žuvimi, –
Tylėti
– pravartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą