Nutyla miškas,
Kai nebėra pavojų,
Nekyla gaisras,
Kai ramu,
O dabar – šiltas
pavasaris
Ir dega pievos,
Sausa žolė – pavojus,
Paliko rudenį žemę
visi...
Brenda per pievas saulė,
Šešėliuose prapuola
Jos mielos šypsenos,
O po sausa žole
Dejuoja žemė,
Kurmių išrausta,
šiurpi...
Tėvai brangino žemę,
Jos kiekvieną pėdą
Aplaistė prakaitu,
Netgi savo krauju,
Kai ėjo savanoriais,
Vaikus vėliau išginė
Į tolimus Rytus...
Oi, gaisrai lyg šiol
netyla
Ant neartų dirvonų,
Kiti juos kursto
Tartum sausą žolę
Netgi tarp žmonių –
Graudu ir nesaugu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą