Poezija – tai legenda
Iš protėvių gyvenimo,
Kada išnyksta
Kaip naktis
Juoda spalva,
Tada matai tik dangų,
Mintis gražias
Rašai jame...
To nebėra, gal ir nebuvo
–
Tokia gili ir tolima
erdvė,
Bet sieki nepasiekiamo
pasaulio,
Iš kur atsklinda
Senolių net giesmė.
Poezija žodį atranda,
Kuris pasiekia dangų,
Pačias sielos gelmes,
Čia džiaugiasi ir
verkia,
Kai ežeras nusenka...
Kodėl dangaus mažiau
Tada jame?
Poezija užpildo erčią
Ir kasdienybę pasaka
paverčia, –
Ji amžina ir žemėje,
Ir danguje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą