Užstringa nulaužta šaka,
Jei slenksčiai per
aukšti,
Ant jos kiti vėl kraunasi
Ir byra palengva lašai,
Kai vienas kitam kliūva,
Net iki širdies užgauna.
Upelis šniokščia
rudenį,
Paskui užšąla,
O tik pavasarį pakyla
Ir nuneša toliau,
Kad užsimirštų, kas
negera...
Kiekvienas žodis,
Pasakytas ne laiku, -
Kaip senas ar prilipęs
lapas
Vis į sielą braunasi,
Tokie ir laikosi arčiau
kraštų,
Kol srovė nepagauna...
Tėvai sakydavo:
- Apeik tą akmenį,
Kad neužgautų kojų,
Aplenk su gailesčiu
Tik seną kelmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą